Kol dirbome, jautėmės daugiau ar mažiau reikalingi. Atitikome buvusius standartus. Laikai keičiasi ir tai, kas ateityje atrodė nerūpestingas pensijinis amžius, staiga tapo atskirties taškas. Ką daryti? Susitaikyti su situacija ar pabandyti įrodyti, kad dar ne viskas prarasta, kad gyvenimas tęsiasi ir mes dar esame reikalingi?... Todėl esame priėmę mūsų vilties prezidento Stasio Lozoraičio vardą savo akademijos pavadinime.